Laikas tiksėjo iki rugsėjo 1 dienos, sėdėjau savo kambaryje be plano, ką daryti baigus gimnaziją. Svarsčiau po metų pertraukos pretenduoti į universitetą, nes tuo metu Covid-19 buvo suintensyvėjęs. Vieną dieną gavau laišką, kuris užsiminė apie savanorystę Italijoje. Aš? Kaip savanorė? Paprasčiausiai pažymėjau el. laišką kaip perskaitytą ir niekada į jį nekreipiau dėmesio.
Kokia ta ironija, vėliau užpildžiau tą formą ir buvau priimta į ilgalaikę savanorystės programą. Turėjau tik pusę savaitės susikrauti visą savo gyvenimą į lagaminą ir šokti į lėktuvą, skrendantį link Pezaro miesto Italijoje. Siestos, balkonai ir makaronai su pesto padažu. Šiais trimis dalykais apibūdinčiau savo gyvenimo būdą Italijoje. Manau, kad man labai pasisekė, nes turėjau galimybę gyventi vienoje gražiausių Europos šalių. Tik link Adrijos jūros besileidžianti saulė man priminė, kad aš ne namie. Tyrinėti Pezarą ir pačią Italiją, susipažinti su daugybe naujų žmonių, pažinti įvairias kultūras ir kurti prisiminimus buvo mano kasdienybė.
Žinoma, gyvenimas ten buvo ne tik pramogos, mes ten buvome ne šiaip sau. Aš dirbau meno srityje. Dėl Covid-19 tam tikrais momentais mano pagrindinis projektas buvo sustabdytas, todėl užsiėmiau daugybe įvairių veiklų, pavyzdžiui, mokiausi skaičiuoti itališkai vaikų meninės vasaros stovykloje, dirbau nacionaliniame teatro festivalyje, dalyvavau diskusijose apie kultūrinę tapatybę su paaugliais ir panašiai.
Galėčiau pasakyti, kad šios dvi savaitės, kol buvau festivalio komunikacijos komandos dalimi, buvo geriausios per visą savanorystės laikotarpį. Visų pirma, renginys vyko viename gražiausių mano kada nors matytų pastatų – „Rossini“ teatre. Su komanda galėjome pamatyti visus pasirodymus ir pažinti itališką kultūrą. Mūsų pagrindinė užduotis ten buvo sukurti vaizdo dienoraštį ir parodyti auditorijai visus dalykus, kurie vyko už scenos ribų. Bendradarbiavimas su italais padėjo mums peržengti kalbos ir kultūros barjerus. Mes davėme interviu vietos televizijai ir tai man buvo įsimintiniausia akimirka. Darbas teatre buvo tarsi kasdien eiti į šventę.
Iš pirmo žvilgsnio gyvenimas ten buvo pasaka, bet pasitaikydavo ir įvairių kliūčių, kaip laiko suderinamumas ar komunikacijos problemos. Kartais mes gaudavome pranešimą likus dviem valandoms iki susitikimo, kartais atšaukdavo susitikimą likus dviem minutėm iki jo pradžios, kartais visiškai nebūdavo jokių pranešimų. Visos šios problemos dažniausiai kilo dėl to, kad Covid-19 situacija vis prastėjo. Iš pradžių buvo sunku viskam pasiruošti, tačiau po kurio laiko ,,fluyendo“ (plaukimo pasroviui) tapo kiekvieno šūkiu, net ir labai organizuotas ir griežtas žmogus kaip aš turėjo prie jo prisitaikyti. Mūsų organizacija padarė viską, kas buvo jos galioje, bandydama sukontroliuoti situaciją, ir aš esu be galo dėkinga už visas mums suteiktas galimybes.
Meluočiau, jei sakyčiau, kad viskas buvo ganėtinai paprasta. Pradžioje buvo keista pakeisti patogų gyvenimą į tokį, iš kurio nežinai, ko tikėtis. Nors visi buvo labai palaikantys ir malonūs, pasigedau laiko sau. Tuo momentu supratau kas yra komforto zona, nes jos nebeturėjau.
Galėčiau pasakyti, kad tai buvo pagrindinė pamoka, kurią išmokau savanorystės programos metu. Susidūrimas su daugybe skirtingų žmonių iš įvairių sričių padėjo man labiau suprasti ir vertinti save. Apskritai, kai pirmą kartą susiduriate su svetima kultūra, jūs atsiduriate tokioje padėtyje, kai manote, kad tik jūsų vertybės, elgesys ir supratimas yra teisingi. Po to, kai gyvenau su 5 žmonėmis po tuo pačiu stogu, kurie visi skirtingų kultūrinių tapatybių, supratau, kad klystu. Taigi, akistata su svetimomis kultūromis man padėjo praplėsti akiratį.
Apibendrinant, jei svarstote priimti sprendimą panašų į manąjį, nebegalvokite, tiesiog padarykite tai. Tai nėra taip baisu, kaip manote. Namų ruošos darbai visur vienodi, žadintuvas skamba vienodai, jūs taip pat liksite tokie pat, nors ir įsivaizdavote, kad po šio nuotykio grįšite kitu žmogumi. Tiesa yra ta, kad keičiasi tik jūsų požiūris į gyvenimą. Taip, tai tiesa, kad savanorystė yra susijusi su kitais, bet galų gale ji labiausiai susijusi su savęs pažinimu.
Urtė dalyvavo Europos solidarumo korpuso projekte ,,ESC in Marche II“, Siunčiančioji organizacija: Inovacijų biuras (Lietuva), Priimančioji organzacija: Merope – Associazione culturale di Promozione Sociale (Italija), Koordinuojanti organizacija: Vicolocorto (Italija).
Jei turite klausimų, nedvejodami kreipkitės į Inovacijų biurą: info@inovacijubiuras.lt
