Migracija tapo viena iš didžiausių dvidešimt pirmojo amžiaus problemų. Šiuo metu pasaulyje yra apie 323 milijonų migrantų, iš kurių apie 13 milijonų sudaro pabėgėliai, prieglobsčio prašytojai. Vien 2015 metais daugiau nei 320 tūkstančių pabėgėlių užplūdo Europą.
Ne atsitiktinai, pabėgėlių problematika yra susidomėję vis daugiau suinteresuotųjų šalių, tiek organizacijų, kurios rengiasi dirbti su pabėgėlių intergracija, tiek atskiri individai, kurie supranta, kad vėliau ar anksčiau daugėjant pabėgėlių, jie privalės gyventi šalia jų, dirbti kartu su jais, jų vaikai lankys tas pačias mokyklas. Kiekvienas supranta, kad turime ruoštis pokyčiams, reikia identifikuoti galimas problemas, kad galėtume vykdyti jų prevenciją. Taip pat reikia išmokti, kaip gyventi kartu su skirtingų kultūrų atstovais, tuo pačiu neprarandant savo kultūrinio identiteto.
Seimo narys, Europos reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas dr. Mindaugas Puidokas, dalyvaudamas tarptautinėje konferencijoje “PASSWORLD 2017 Lietuva” teigė: “Pabėgėlių krizė yra mums naujas reiškinys. Nepaisant to, labai svarbu, kad tuo pačiu turi būti užtikrintos žmogaus teisės, kultūrinis identitetas, įskaitant religijos laisvę, demokratiją, nevaržomas kitas žmogaus laisvės. Visos šios pagrindinės vertybės yra numatytos Romos, Mastrichto, Lisabonos sutartyse, todėl ir Lietuva turi jų laikytis. Tačiau ne visada lengva šias vertybes užtikrinti, todėl reikia papildomo pasirengimo. Intergracijos sistema turi būti prieinama ne tik pabėgėliams, tačiau ir ekonominiams migrantams. Be to, reikia nepamiršti, kad su migrantų srautais gali atvykti ekstremistai, potencialūs teroristai, kurie kelia grėsmę kasdien skirtingose šalyse.
Akivaizdu, kad Europos Sąjunga nebuvo pasiruošusi pabėgėlių krizei. Didelis spaudimas tenka šalims, kuriose yra išorinė Europos Sąjungos siena, tokioms kaip Graikija, Malta, Vengrija, Italija. Pabėgėlių srautai sukėlė sąmyšio, o tai turėjo įtakos Europos Sąjungos piliečų nesaugumo jausmui. Europos Sąjungos šalys nesutarė dėl bendros migracijos politikos, o pasiekti susitarimą su visomis narėmis-šalimis – pakankamai sudėtinga, kadangi kiekvienos šalies padėtis yra iš esmės skirtinga. Pavyzdžiui, kai kurios šalys yra tik tranzitinės, tokios kaip Vengrija, kitos – tikslinės, pavyzdžiui, Vokietija ar Švedija.
Lietuva neturi didelių pabėgėlių srautų, o ir jau priimtų pabėgėlių skaičius gerokai skiriasi nuo to, kurį Lietuva yra įsipareigojusi priimti. Lietuva nėra pabėgėlių tikslinė šalis, kadangi jie nori gyventi labiau išsivysčiusiose šalyse, kuriose yra geresnė ekonominė situacija. Čia iškyla klausimas, ar pabėgėliai iš tikrųjų bėga nuo pavojų jų šalyje, ar jie yra tiesiog ekonominiai migrantai, ieškantys geresnio gyvenimo Europos Sąjungos šalyse”.
Kaip rodo patirtis, ilgai užtrunkančios pabėgėlio statusą suteikimo procedūros stabdo pabėgėlių integracijos procesus. Anot Raudonojo kryžiaus psichologės Valentinos Bereznajos-Deminenko, pabėgėlių integracijos procesas turėtų vykti abipusiai, įtraukiant į procesą ir vietinius gyventojus. Anot jos, pirmiausia, turėtų būti dirbama su toje vietovėje gyvenančia visuomene, tuomet būtų lengvesnė ir pabėgėlių intergracija.
Atvykus pabėgėliams, vykdomos standartinės procedūros tokios kaip gydytojo apžiūra, instrukcijos, kaip tinkamai elgtis, pokalbis su psichologu, nacionalinės kalbos mokymasis, vaikai pradeda lankyti mokyklas. Tačiau pabrėžtina, jog reikėtų atsižvelgti ir į individualius kiekvieno pabėgėlio poreikius. Deja, tam dažniausiai trūksta finansavimo ir žmogiškųjų išteklių, susiduriama su kalbos barjeru, kadangi nemažai pabėgėlių kalba tik arabų ar kita kalba.
Šiuo metu jau vykdomi Europos finansuojami projektai, kad būtų galima kiek įmanoma geriau pasiruošti pabėgėlių integracijos procesams. Vienas iš vykdytų tyrimų, anot Tarptautinės verslo ir vadybos mokyklos (ISM) vyr. lektorės dr. Eglės Verseckaitės Grzeskowiak, parodė, kad visuomenės požiūris į pabėgėlius kinta priklausomai nuo to, kiek žmogus turi kontakto su pabėgėliais. Jeigu nėra susidurę su pabėgėliais, žmonės nebijo pabėgėlių, tačiau baimė kyla kuomet yra tik atsitiktiniai kontaktai, o esant nuolantiniam ryšiui su pabėgėliais, pamatoma, kad pabėgėlis toks pat žmogus, ir baimė palaipsniui mažėja.
Kitas tyrimas parodė, kad jaunimo organizacijos yra pasiruošusios priimti jaunus pabėgėlius, yra tinkamos sąlygos pabėgėliams dalyvauti jaunimo orgaizacijų veiklose. Be abejo, jaunimo darbuotojai turi būti pasiruošę sunkumams dėl kalbos barjero ir kultūrinių skirtumų.
Anot Inovacijų biuro direktorės Rasos Žilionės, ruoštis pokyčiams reikia iš anksto ir tik bendradarbiaujant skirtingoms organizacijoms gali būti pasiektas kur kas didesnis efektas, priimami inovatyvūs sprendimai, lemiantys sėkmingą pabėgėlių integraciją.
Todėl labai svarbu organizacijoms dalintis savo patirtimi, identifikuoti kylančias problemas, kartu ieškoti sprendimų ar netgi ruošti specialistus, galinčius palengvinti pabėgėlių integracinius procesus. Kaip pavyzdį galima pateikti Europa piliečiams projektą “Patirties įgyjimas sprendžiant Europos Sąjungos migracijos problemas, atliekant atvejų analizę, rengiant integracijos priemones (angl. Gaining experience in the European Union’s refugee migration problem issues, case studies and integration tools development). Organizacijos, dalyvaujančios šiame projekte, inicijuoja diskusijas apie migracijos problemas tarptautinėse konferencijose, vyksta į pabėgėlių centrus, susitinka su pabėgėliais, kad galėtų pamatyti ir išgirsti, kaip pabėgėliai gyvena skirtingose šalyse tokiose kaip Vokietija, Kroatija, Bosnija ir Hercegovina, Estija, Latvija ir Lietuva, kartu identifikuoja problemas ir ieško būdų, kaip galima būtų jas išspręsti.
